Santykis su mama, turinčia ribinį arba narcisistinį asmenybės sutrikimą, dažnai yra toks komplikuotas, kad tampa pagrindine terapijos tema. Tokių mamų ir vaikų santykių ypatumus aprašo klinikinis psichologas dr. Daniel Lobel savo straipsnyje, kuris čia išverstas laisva forma.

Ribinei motinai vaikas tampa savotišku gelbėjimosi ratu, reikalingu išvengti kankinančio vidinės tuštumos jausmo. Mama siekia, kad vaikas būtų visada po ranka, įsitraukęs į jos gyvenimą. Šiam tikslui pasitelkiamos visos prieinamos priemonės: pinigai, manipuliacijos siekiant sukelti kaltės ar gėdos jausmą, grasinimai ir pan. Vaikas auga žinodamas, kad gali bet kada prarasti mamos palankumą arba kad ji neleis žengti sekančio žingsnio link nepriklausomybės.

Tuo tarpu narcisistinei motinai vaikas visų pirma yra įrankis, vertinamas pagal gebėjimą ją išaukštinti mamą. Ji siekia vaiko dėmesio tada, kai jai ko nors iš jo reikia: pagalbos buityje, pagyrimo ir t.t. Jeigu vaikas neprieinamas, narcisistinė mama gali įsiusti, tačiau čia pat pradės ieškoti kito žmogaus, kuris patenkintų jos poreikį.

Skola nuo gimimo

Ribinės mamos mato savo vaikus kaip amžinai joms skolingus, todėl jaučiasi turinčios teisę reikalauti beribio jų palaikymo ir paslaugumo. Nenuostabu, kad vaikas nuolat jaučia, kad jo dėmesio ir pastangų yra per mažai. Taip motina tampa auka, o vaikas – prasižengusiuoju, kaltuoju. Toks santykis gali tęstis ir vaikui užaugus.

Toliau pateikiamas pavyzdys pokalbio, kuris galėtų vykti tarp ribinės mamos ir jos suaugusio sūnaus. Mama gyvena Vašingtone, o sūnus su šeima – tolimame priemiestyje.

• Mama: Mums reikėtų turėti vietą, kur susitiktume, jeigu įvyktų teroro išpuolis elektros tinkle ir prarastume telefono ryšį. Gal tiktų mano namai?

• Sūnus: Vašingtonas seniai yra teroristų taikinys, o mano miestas mažai kam žinomas. Susitikti pas tave reikštų, kad turėčiau vežti savo šeimą tiesiai į teroro židinį. 
• M: Tai tu mane tiesiog paliksi?
• S: Kodėl negalime susitikti kur nors toliau į šiaurę?

• M: Aš galiu pasiklysti.
• S: Tu sėkmingai atvažiuodavai iki mūsų namų daug kartų iki šiol.
• M: Norėčiau, kad niekada nebūčiau turėjusi vaikų.

Šiuo atveju mama reikalauja, kad sūnus sutiktų rizikuoti savo ir šeimos gyvybėmis, nes taip būtų saugiau ir patogiau jai pačiai. Sūnui prieštaraujant, ji užsipuola panaudodama sarkazmą. Tai iš esmės yra emocinis smurtas, skirtas sukelti vaikui kaltės jausmą ir taip pasiekti savo tikslų.

Tuo tarpu narcisistinė mama ne tik nėra priklausoma nuo vaiko: jo savijauta jai tiesiog nerūpi.

• M: Mes su tavo tėvu bijome atakos prieš elektros tinklus Vašingtone, todėl išvažiuojame į Naująjį Hampšyrą ir išsinuomosime ten namą su generatoriumi.
• S: O kaip aš ir mano šeima?
• M: Nepagalvojau apie tai. Galbūt galėtume susitikti ten?

Kitaip tariant, narcisistinės mamos vaikas yra emociškai apleistas, o ne agresyviai spaudžiamas. Jis paliekamas jaustis nematomas ir nesvarbus.

Puolamas… arba nematomas

Ribinės mamos norėtų būti ne tik pagrindinis, bet ir vienintelis jų vaikų dėmesio objektas. Nenuostabu, kad tokioms mamoms jų vaikų sutuoktiniai ir draugai kelia grėsmę. Taigi, juose ieškoma trūkumų, kurie panaudojami kurstyti priešiškumui. 

• Dukra: Mama, tikiuosi, kad tu nieko prieš, kad aš pakviečiau Liną pietų šį savaitgalį. Jos tėvai išvykę.
• Mama: Ar čia ta stora su pasikėlusiais tėvais?
• D: Ji apkūnoka, na ir kas?
• M: Aš prarandu apetitą, kai reikia valgyti su žmogum, kuris nejaučia saiko prie maisto. Ar tau tai ne šlykštu?
• D: Ne, tai mano draugė.
• M: O aš tavo motina!

Čia ribinė mama vėl tampa auka, kai negauna to, ko nori, šiuo atveju – nedalomo laiko su dukra. Tariama skriauda pateisina užsipuolimus ir prieš dukrą, ir prieš jos draugę.

Tuo tarpu narcisistinė mama į vaiko sutuoktinius ir draugus žiūri kaip į potencialią auditoriją. Šie žmonės tampa proga pabūti dėmesio centre, o vaikas vėl lieka jaustis nematomas.

• D: Mama, tikiuosi, kad tu nieko prieš, kad aš pakviečiau Liną pietų šį savaitgalį. Jos tėvai išvykę.
• M: Ar čia ta stora su pasikėlusiais tėvais?
• D: Ji apkūnoka, na ir kas?
• M: Turiu jai gerų knygų apie dietas ir pratimus. Kai ateisit, aš parodysiu jai savo kolekciją ir tada parodysiu vieną treniruotę, kurią man davė treneris greitam svorio metimui.
• D: Mama, ji ateina ramiai pavalgyti, ne gyvenimo keisti.
• M: Palikim jai nuspręsti, ar aš turiu ką pasiūlyti, ar ne. Manrods, aš pažįstu tokias kaip Lina geriau nei tu.

Šiame pokalbyje mamai situacija įdomi tik kaip galimybė patenkinti poreikį būti dėmesio centre. Ji nežino kito būdo bendrauti ir taip kartoja elgesio modelį, kuriame vaiko poreikiams vietos nėra.

Sužeista savivertė

Tai, kaip tėvai reaguoja į vaiko sėkmes ir nesėkmes, labai atsiliepia jo požiūrio į save formavimuisi. „Normalūs“ tėvai palaiko vaiką ir nesitiki nieko mainais. 

Su ribinėmis ar narcisistinėmis mamomis yra kitaip. Visų pirma, skiriasi tai, kaip jos supranta sėkmę ir nesėkmę. Ribinei mamai sėkmingas vaikas – tai paklusnus ir prisirišęs vaikas. Savo draugams jos gali pasidžiaugti taip: 

Aš taip didžiuojuosi savo dukra. Ji mus visus nusivedė pietų per mano gimtadienį ir nupirko man tą havajietišką puokštę. Ji tokia puiki jauna moteris.

Ribinė motina ne itin džiaugiasi vaiko pasiekimais, o dažnai juos dar ir nuvertina. Ji nenori, kad vaikas gautų kitų žmonių dėmesio, o juolab žavėjimosi, nes ji tai mato kaip grėsmę judviejų ryšiui. 

Narcisistinė mama, visiškai atvirkščiai, mielai dalinasi vaikų laimėjimais – tačiau prisiima visus nuopelnus sau ir naudoja juos savęs išaukštinimui.

Mano dukrą išrinko vadovauti universiteto menų komitetui. Sakyčiau, kad gyvenimas su muzikalia mama pradėjo atsipirkti.

Jeigu motina savo poreikius – pavyzdžiui, poreikį būti viršesne – vėl ir vėl iškelia pastumdama vaiko poreikius į šoną, jo savivertė krenta. Narcisistinių motinų vaikai yra linkę matyti save kaip prastesnius, o konfliktinėse situacijose – neteisius. Jie greitai susigėsta ir dažnai pernelyg atsiprašinėja.

Ribinių motinų vaikai turi daug silpnesnį „aš“, gebėjimą nuspręsti, kas teisinga, o taip pat ir įsivardyti, ko norisi iš gyvenimo. Jie auga labai nestabiliame santykyje, kur grįžtamasis ryšys iš mamos yra nenuspėjamas. Jeigu pavyksta patenkinti mamos poreikį būti pernelyg prisirišusiai, vaikas yra liaupsinamas.

Tu esi mano mylimiausias vaikas. Myliu tave labiau nei tavo brolį.

Tačiau ta pati motina, būdama nepatenkinta, gali pasakyti ir ką nors panašaus:

Norėčiau niekada neturėti vaikų.

Mano vaikai manęs nekenčia.

Tokios pasikartojančios ir labai skirtingos reakcijos vaiko psichikoje palieka sumaištį. Jis tai idealizuojamas, tai žeminamas, todėl negali pasakyti apie save nieko tikro. Vaiko savivertę ribinė motina naudoja manipuliacijoms, kad užsitikrintų kuo stipresnę abipusę priklausomybę.

Pabėgimo strategijos

Pažeista savivertė ir tapatybė būdingi tiek ribinių, tiek narcisistinių motinų vaikams, tačiau keliai į autentišką gyvenimą yra skirtingi.

Strategija ribinės mamos vaikui – apjungti išsibarsčiusias, konfliktuojančias „aš“ dalis ir išsilaisvinti. Toks vaikas nuolat galvoja apie tai, kuo gyvena jo mama šiandien, o pats gyvena puse kojos. Čia svarbu pasiekti santykį, kai mamos jau nebereikia taip labai, kaip anksčiau.

Narcisistinės motinos vaikas turi analizuoti ir perkurti savo tapatybę taip, kad jam nebereikėtų jos (ar kieno nors kito) pritarimo sekančiam žingsniui. Iššūkis – išmokti gauti pritarimą iš savęs paties.

Kad santykis pradėtų keistis, pirmiausia reikia jį pamatyti tokį, koks jis yra. Efektyviai terapijai būtina išgedėti netektį mamos, kuri galėjo būti, ir priimti tai, kad ji, kad ir kokia destruktyvi, darė ir daro geriausia, ką gali. Išlieti pyktį, tada išverkti liūdesį ir pagaliau susitaikyti – kelionė netrumpa, bet prasminga.