Tėvų įtaka vaikų lytiškumui: kas svarbiausia?

Tėvų įtaka vaikų lytiškumui: kas svarbiausia?

Tkriausiai nė vienas neužaugome be kankinančių klausimų – kas aš esu? Ar aš seksualus? Ar pakankamai? Anksčiau ar vėliau klausimai, jei į juos neatsakome, velkasi kaip šleifas ir daro įtaką mūsų tolimesnei gyvenimo kokybei. Dažniausiai vaikams antrųjų metų pabaigoje susiformuoja lyties tapatumo šerdis (aš esu berniukas, aš esu mergaitė).* Todėl labai svarbu į juos atsakinėti drąsiai ir nebijoti klausti klausimų, ypač pačių artimiausiųjų – tėvų.

Nuo kokio amžiaus vaikai pradeda suprasti savo lytiškumą?

Nuo trejų metų, kai pradeda tapatinti save su tam tikra lytimi, atranda lytinius organus (pradeda liesti save, tyrinėti, suprasti, kad tai malonu). Jiems pradeda kilti klausimai apie lytinius organus,
išgirstus žodžius apie seksą, smalsauja apie suaugusiųjų santykius, tyrinėja savo kūną ir domisi, o kaip atrodo kitų. Svarbu kalbėtis su vaiku apie kūną ir jo dalis, atminti, kad jų nėra šleikščių, bjaurių, negerbtinų. Užtikus vaiką besidomint savo kūnu, svarbu ne gėdinti jį, bet pasakoti, kur galima liesti save ir paskatinti saugoti savo intymumą. Vaiko seksualinis elgesys yra ne žalingas, o natūralus
procesas, susijęs su įgimtu smalsumu ir natūralia raida. Apie vaikų atsiradimą vaikai įprastai domisi 6-7 metų, tačiau būna ir žymiai anksčiau. Kai klausia, atsakome taip, kad pagal jo amžių būtų priimtina ir nesiplėtojame, kartais vaikui užtenka trumpo atsakymo.

Tėvų seksas. Slėptis? Kaip veikia vaikų emocinį pasaulį užklupus (ar tikslingai
pamačius) tėvus besimylint?

Tam, kad vaikai jaustųsi saugiai, tėvams svarbu rodyti asmeninį pavyzdį: vertinti savo intymumą
pagarbiai, išlaikyti paslaptį apie intymų seksualinį gyvenimą už uždarų miegamojo durų. Emocinis
vaikų pasaulis išties jautrus, juos gali sukrėsti tėvų seksualinio gyvenimo smulkmenos.

Nuogumas šeimoje. Kuo gerai ar blogai atviras nuogumo demonstravimas šeimoje?

Kiekviena šeima pasirenka, kokia forma ir kaip atskleidžiamas jų šeimos aplinkoje kūno nuogumas. Tai tam tikros ribos, kurias kiekviena šeima turi teisę pasirinkti. Tačiau, kaip kad lazda turi du galus, taip ir čia, požiūriai apie nuogumo demonstravimą prasideda „nuo… iki“. Yra šeimų, kuriose
nuogumas labai laisvai reiškiamas, tėvai su vaikais dažnai maudosi nuogi iki paauglystės ir vėliau,
eina į nudistų pliažus, persirengia vienas prie kito, liečia ir atvirai demonstruoja kūną. Yra šeimų, kuriose kūnas „saugomas ir slepiamas“, tėvai niekada nebūna nuogi prie vaikų, nuo pat ankstyvų dienų vengia patys ir neleidžia vaikams būti nuogiems. Kuris požiūris „teisingas“? Besimokant psichologijos, tai buvo dažna diskusijų tema. Iš tikrųjų sunku įvertinti, tačiau stebėjimai ir klientų atvejų aptarimai rodė tai, kad suaugę labai aiškiai atsimindavo kaip jų šeimoje buvo žvelgiama į kūną. Pvz., jeigu šeimoje buvo eskaluojamas nuogumas, gali būti, kad užaugus vaikas arba taikys tą patį elgesio modelį, arba atvirkščiai. Iš psichologinės pusės rekomenduoju perskaityti knygą tėvams, kurioje rašoma apie vaikų nuogumą – Marcelio Rufo „Vaikų seksualumas“.

Atvirumo ribos. Kiek ir kokios informacijos suteikti vaikui, kad neišgąsdintume, bet padėtume jam suprasti savo seksualumą?

Priklauso nuo vaiko amžiaus – vienaip kalbėsimės su trimečiu, kitaip su septynmečiu ar paaugliu.
Svarbu apie seksualinį elgesį kalbėti akis į akį, ramiu balsu, nekritikuoti ir nedrausti. Kuo daugiau
trumpų atvirų klausimų, vengti perteikti rigidiškas nuostatas ir negėdinti vaiko. Paskutinis punktas
svarbiausias, nes galima tiek supriešinti vaiką ir paskatinti elgtis priešingai nei sako (sako, uždraustas vaisius saldžiausias), tiek paskatinti įvairių baimių atsiradimą ir nerimo jausmą.

Ką turėtų daryti tėvai, kad jų vaikas dėl savo seksualumo jaustųsi saugiai?

Kuo paprasčiau ir ramiau apie tai kalbėtis. Jeigu patiems nedrąsu, jaučiate, kad tarsi nepatogu, pasitreniruokite. Taip pat galite kreiptis į psichologą, kuris padės pasiruošti pokalbiams su vaiku, o gali ir su pačiu vaiku pasikalbėti. Pašaliniam žmogui tokie pokalbiai lengviau pavyksta, mažiau jaudulio. Ko neturėtų daryti: bausti vaiką tylėjimu.

Kur gali nuvesti tėvų draudimai?

Dažnai tėvai abejoja, ar kreiptis dėl pasireiškiančio vaikų seksualumo. Tai pasireiškia kaip savistimuliacija, kuri kai kuriems vaikams prasideda ankstyvame amžiuje, aktyvėja trečiaisiais gyvenimo metais. Apie tai dažnai pasakoja darželio auklėtojos, todėl svarbu, kaip jos reaguoja pamačiusios vaiko savistimuliacinius judesius. Svarbu, kad tai nėra gėdinga, nekenkia vaikui, reikia priimti kaip natūralų raidos etapą, negąsdinti vaiko, negrasinti, ir nedrausti vaikams to daryti, nes tai vėliau gali turėti neigiamų pasekmių, ypač suaugus. Užaugę vaikai labai jautriai atsimena, kaip ir ką draudė tėvai, kaip bausdavo, kaip gąsdindavo. Tai gali „privesti“ iki rimtų seksualinių sunkumų suaugus, pvz., įvairių seksualinių disfunkcijų, baimių mylėtis, negebėjimo atsipalaiduoti ir patirti pasitenkinimą. Seksualinis savo kūno tyrinėjimas – natūralus vaiko raidos etapas, tame dalyvaujame su jautrumu ir pagarba.

Ką reiškia konsultuotis dėl vaikų seksualumo?

Tėvai, atėję į konsultacijas, dažnai bijo sulaukti pasmerkimo, kad „mano vaikas kažkoks ne toks“. Koks
palengvėjimas būna išgirsti, jog dauguma dalykų – natūrali raida. Būna, žinoma, ir sunkumų, tačiau,
kartu aptarus tampa lengviau. Ieškomi priimtini būdai aptarti su vaiku seksualinius klausimus, mokyti
jį tinkamų elgesio ribų, susijusių su pasitenkinimą keliančiu elgesiu.

Publikuota nebegeda.lt

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.