Klientų istorijos

Vika, 28 m., Danija

Terapiją pradėjau lankyti dėl priežasties, kuri atrodė greitai patvarkoma ir mano vienintelis trūkumas, bet labai greitai, po pokalbių su Romualda, po jos tikslių klausimų, supratau, kad problema slypi kažkur giliau. Ši terapija man buvo pirma, kurioje teko lankytis. Pradinė priežastis – pykčio problemos: greitai „užsiliepsnodavau“ dėl paprastų priežasčių.

Terapiją lankiau kartą per savaitę. Visada laukdavau tos dienos, nes žinojau, kad po to jausiuosi daug geriau, palengvėjusi ir kažką naujo išmokusi apie save. Su Romualdos pagalba atradome, kur yra tikrosios problemos. Dabar manau, kad jas bandžiau užslėpti ir niekada nematyti, bet galiausiai teko su jomis susidurti. Turbūt geriausias dalykas kuris nutiko lankant terapiją – daug geresni santykiai su mama ir savo emocijų pažinimas. Be to, terapija man padėjo pagaliau nurimti, mylėti save, lepint save ir atpažinti, kaip jaučiuosi, ir kaip atitinkamai elgtis.

Visiems linkėčiau apsilankyti pas terapeutą, o ypač rekomenduoju Romualdą. Su ja jaučiausi labai gerai. Prieš pradedant terapiją bijojau „klinikinio”, „kaip pas daktarą” jausmo, bet buvo priešingai – jauku ir nebuvo baisu atsiverti. Pagrindinis skirtumas tarp pokalbio su Romualda ir pokalbio su draugu yra tai kad Romualda žino kokį klausimą užduoti, ar kokią užuominą duoti, tam kad aš pati atpažinčiau, kas manyje vyksta, taip pat, su draugu vengčiau kai kurių klausimų, bet su Romualda labai atvirai susidūriau su viskuo.

Visiems linkiu apsilankyti terapijoje, tai didelė pagalba norint pažinti savo emocijas. Prieš pradedant linkėčiau nusimesti visus nusistatymus ir nuomones, o tiesiog dalyvauti sesijoje ir įsiklausyti, ką tikrai jaučiate, o ne ką manote ar kokią nuomonę turite.

Neringa, 29 m.

Mano terapinis kelias buvo ilgas, sunkus ir vingiuotas. Iš tikrųjų net keista vadinti tai keliu, nes kai įsivaizduoju, kas ta terapija, labiau matau ją kaip kuopimą – lyg būčiau name, kuris būtų pilnas šiukšlių, šūdų ir kitos bjaurasties, o aš stovėčiau su lopeta, guminėm pirštinėm, plovikliu ir kibiru vandens, nusprendusi viską išvalyti.

Terapiją pradėjau kai man buvo 19. Iki tol keletą metų jaučiau, kad kažkas, kad daug kas mano gyvenime ne taip, nors konkrečiai ir nesupratau, kas. Išoriškai viskas atrodė normaliai: antrakursė studentė, sveika, materialiai aprūpinta, tėvai – išsilavinę, respektabilūs, sociali, veikli ir t.t. Viduje tuo tarpu virė visai kitokie dalykai. Žinojau, kad esu nelaiminga. Jaučiau, kad mano pačios gyvenimas kaip smėlis slysta tarp pirštų, ir ėmė siaubas, kad jis taip eis ir praeis man nė nepradėjus gyventi. Mano nuotaikos svyruodavo nuo absoliučios ekstazės, kada apsiimdavau devynias galybes veiklų, rydavau knygas, filmus, bendravimą, iki absoliučios apatijos, kuomet savaitėmis neišeidavau iš kambario, žiūrėdavau į vieną tašką ir valgydavau. Kamavo persivalgymo priepuoliai. Daug gerdavau ir lėbaudavau. Rūkiau kaip kaminas. Bet viską nurašydavau kažkokiam neaiškiam savo brokui. Aš valios neturiu. Aš silpna. Aš tiesiog prastesnis žmogus, man nesigauna. Viską nuo visų slėpiau, buvo gėda, kad nemoku gyventi, nors atrodo, turiu viską, ko žmogus gali norėti.

Galiausiai, pastūmėta sesers, atėjau pas Dalią, savo pirmąją psichoterapeutę. Neturėjau žalio supratimo, kaip kas vyksta, ko man laukti, ko tikėtis. Neatsimenu nei mūsų pirmojo susitikimo, nei kitų susitikimų, nei ko konkrečiai ji manęs klausdavo, nei ką aš pasakodavau. Nelabai nė susigaudžiau tame, kas vyksta, nepasakyčiau, kad užmezgiau su Dalia labai stiprų ryšį. Jos turbūt nė gatvėje neatpažinčiau, kad ir kaip keista man dabar tai būtų. Leidausi nešama srovės. Atsimenu, kad būdavo tragiškai sunku ir eiti į susitikimus juodai nenorėdavau. Iš vieno net pabėgau – neišvažiavau į jį ir neatsiliepiau į skambučius iš klinikos. Jau nekalbu apie tai, kad buvau studentė, o vizitus nuo visų slėpiau, tai reikėjo dar ir pinigų jiems iš kažkur paimti. Bet nemečiau. Nes, kad ir kaip vėl man būtų keista galvojant apie savo tuometinį sąmoningumo (tiksliau, nesąmoningumo) lygį, įsitraukimą (tiksiau neįsitraukimą) į čia ir dabar – gerėjo, tą jutau aiškiai. Atsirado daugiau balanso, ėmiau mažiau gerti ir ėsti, gyvenimas pradėjo rodytis šviesesnis, nors vis dar nesupratau, kaip tai vyksta. Kažkuriuo momentu jis net pasirodė toks šviesus, kad susitikimus nusprendžiau nutraukti. Taip ir padariau. Nuo terapijos pradžios buvo praėję maždaug pusantrų metų.

Po pusmečio nėriau į dugną. Prasidėjo panikos priepuoliai, grįžo nuotaikų svyravimas, persivalgymas, alkoholis. Norėjau mirti. Norėjau ir nenorėjau tuo pačiu. Nusprendžiau pabandyti dar kartą; anksčiau juk buvo veiksminga.

Pamaniau sau, kad ana terapeutė vis tik ne mano žmogus, ir pasirinkau kitą. Rūtą. Mano sesuo lankėsi pas ją, ir gražiai atsiliepdavo. Gal ir man patiks? Tada dar nežinojau, kad tam pačiam terapeutui individualiai konsultuoti šeimos narius yra mažų mažiausiai neetiška, o ir Rūta nepaprotino. Pradėjome. Šį kartą dėjau daug aktyvių pastangų. Labai norėjau, kad man pavyktų. Užmezgiau ryšį, aktyviai dalyvavau susitikimuose, jos taikomi metodai ir bendravimas man iš tiesų tiko – labiau, nei Dalios. Gyvenimas labai pasikeitė, net susiradau vaikiną (iki tol nesugebėdavau užmegzti santykių, trunkančių ilgiau nei savaitę), kuris vėliau tapo mano vyru. Namas, kurį kuopiau švarėjo akyse, ir lyg horizonte pradėjau matyti finišo tiesiąją. Atrodė, kad terapija eina į pabaigą, jutau net lengvą spaudimą iš Rūtos terapiją užbaigti (jei dabar gerai suprantu, taip iš tikro neturėtų būti). Mūsų santykis baigėsi man skausmingu incidentu dėl intereų konflikto (Rūta konsultavo ir mane ir mano seserį), tačiau palikau viską ramybėje nes maniau, kad terapija ir taip jau turėjo baigtis. Pas Rūtą lankiausi maždaug pusantrų metų.

Dėl koronaviruso įvestas karantinas mane šįmet, praėjus bene 7 metams nuo paskutinio seanso vėl sugrąžino į terapiją. Praėjus pirmosioms dviems suvaržymų savaitėms po truputį atsinaujino persivalgymo epizodai ir mintys apie savižudybę. Situacija sparčiai blogėjo, ir kai balsu bliaudama ant gimnastinio kamuolio žiūrėjau į nieko nesuprantančią savo 8 mėnesių mergaitę galiausiai susikaupiau ir priėmiau viską taip, kaip yra – reikia grįžti į terapiją. Pažadėjau sau, kad dirbsiu aršiai, būsiu įstraukusi, darysiu viską, kad tai būtų paskutinė mano terapija, kad ir kiek ilgai ji truks ir kad ir kiek ji iš manęs paims. Pasirinkau Romualdą, savo trečiąją psichoterapeutę. Per keletą susitikimų pajutau, kad viskas veikia ir padeda. Vėl dideliu tempu ir su dideliu entuziazmu kuopiau savo namą pasiėmus rankosna šepetį, šveičiau sienas ir grindis, gramdžiau langus – ir vėl gerėjo. Gerėjo stipriai, greitai, į viršų beveik savaime pakilo viskas, kas liko neišspręsta dirbant Rūta. Galiausiai po maždaug 7 mėnesių pirmą kartą gyvenime (!!!!) pajutau visišką ramybę. Ar galite įsivaizduoti – tikrą vidinę rimtį ir atsipalaidavimą pirmą kartą patyriau būdama 28 metų. Kai tai rašau, graudinuosi. Aš nebetikėjau, kad galiu tai pasiekti, norėjau tik padaryti geriausia las įmanoma. O mano lūkesčiai buvo viršyti tūkstančius kartų.

Aš niekada nebūčiau turėjusi nė trečdalio dabartinės gyvenimo kokybės, jei ne psichoterapija. Aš dėkinga ir amžinai skolinga (nes nemanau, kad už grąžintą gyvenimą įmanoma atlyginti pinigais) visoms trims savo psichoterapeutėms: Daliai, Rūtai ir Romualdai.

Ar tai lengvas kelias? Ne.

Ar tai būtinas kelias? Taip.

Juk jei ranką susilaužai, negalvoji, kad gydymui neturi laiko, pinigų, kad tai gėdinga, ar dar kokio absurdo.

Tai ir nevaikščiok, broli, sese, lūžusiais kaulais.

Tiek.

M., vyras, 35 m.

Terapiją pasirinkau bandydamas atrasti gyvenimo pusiausvyrą. Man buvo sunkus laikas po serijos išsiskyrimų. Norėjau suprasti, kodėl negaliu palaikyti pilnaverčių santykių.

Tikėjausi iš tikro labai daug. Galvojau, kad tai galima išsiaiškinti ir „sutaisyti“, kaip automobiliui padangas pakeisti. Tačiau supratau, kad tai yra procesas, kuris nėra toks paprastas. Tai ilgiau trunkantis procesas. Galėčiau jį suskirstyti ir į kelias stadijas: 1) kai emociškai stabilizuoja, 2) kai pradedama ieškoti priežasčių, 3) kai pradedi savarankiškai tas priežastis įžvelgti, pastebėti ir jei aplinkybės leidžia – jas šalinti, o jeigu ne, tai bent jau supranti kas ir kodėl taip vyksta.

Supratau, kad šis procesas dalinai ugdomasis. Jo metu pats tobulėji emociškai, pradedi suvokti ir įžvelgti tai, ko anksčiau nepastebėjai, pradedi į viską žiūrėti kitomis akimis. Sakyčiau, baigi tikrąją gyvenimo mokyklą. Ir susitvarkai ne tik tą problemą, dėl kurios kreipeisi, bet ir įgyji žinių ir gabumų spręsti ateityje iškilsiančias.

Pradėdamas lankytis pas psichologą bijojau, kad man bandys piršti savo nuomonę ir paversti kažkokiu statistiniu žmogum. Tačiau anaiptol, visa pagalba buvo kaip „gyvenimo“ moderatoriaus, kaip žmogaus, kuris padeda atrasti save ir nebijoti būti savimi.

Baigiau lankytis terapijos užsiėmimuose maždaug prieš metus. Ir jau daugiau nei pusantrų metų turiu nuostabų gyvenimą. Turiu šeimą, puikų darbą, gyvenimo būdą, žodžiu esu tuo ir ten kuo gyvenime ir norėjau būti. Terapija buvo vienas naudingiausių užsiėmimų mano gyvenime.

Mano nuomone, psichologo konsultaciją gali bandyti keisti į pokalbį su draugu. Turėti draugą, galėti bendrauti, ir išsikalbėti yra labai svarbu. Tačiau draugas nesistengs ir jam tiesiog nepavyks bendrauti lyg „iš naujo“, be išankstinių nuostatų. Dėl to psichologo konsultacija ir tampa žymiai pranašesnė. Jis be išankstinio nusistatymo ar vertinimo priima kiekvieną klientą ir gali objektyviai bei profesionaliai reflektuoti, paaiškinti kilusios problemos priežastis. Jis kaip detektyvas išsiaiškina ir išaiskina viską. Ir tai daro remdamasis įgytomis žiniomis, mokslu, tyrimais bei faktais.

Neapsisprendžiantiems patarčiau žengti šį žingsnį, ir kuo greičiau, nes gyvenimas yra tik vienas, ir jis nelaukia. Galų gale tai būtų bene lengviausias gyvenime žingsnis, kuris iš tikro galėtų padaryti įtaką naujo gyvenimo link.

A., moteris, 28 m.

Visada šiek tiek tyliai smerkdavau kitus, kaip čia taip reikia terapijos, kaip gi galima nesusitvarkyti pačiam. Reikia būti stipriu, atlaikyti viską, nesiskųsti. Bet juk galima. Ir atėjau iki to momento pati, po vieno siaubingiausio įvykio gyvenime. Ir nebegalėjau susitvarkyti su savimi, suprasti, kur aš ir kaip, ir pabėgti į vėl „normalų“ kelią. Nebeturėjau jėgų apsimetinėti, kad esu stipri ir niekas negali įskaudinti. Buvau nelaiminga, įskaudinta ir sutrikusi, nuolatos.

Apie ką čia kalbėsime kas savaitę su psichologu, juk nieko gyvenime nevyksta? Bet kaip buvo netikėta atrasti, kad net jei gyveni pagal schemą „darbas-namai“, dalykai įvyksta ir tave paveikia tau to nesuprantant. Galiausiai taip įpranti kartą per savaitę nueiti ir pakalbėti apie tai, kas tau rūpi, ir būti išklausytas. Nuoširdžiai, nepertraukinėjant. Tai lyg ritualas, kuris ramina. Draugai, šeima – norisi sakyti, kad jie visada čia, bet jeigu ir taip, jie turi išankstinių nuomonių apie tai, koks turėtum būti, ką turėtum daryti ar mąstyti. Ne iš piktos valios, bet tiesiog taip yra įprasta. Norim mes to ar ne, bet sudedam į kitus žmones savo lūkesčius. O čia pasakojiesi žmogui, kuris visiškai nesusijęs su tavim, tavo situacija ar aplinka. Atgal gauni nešališką nuomonę, galbūt netgi tai, ką pats pagalvotum, jeigu taip pat būtum laisvas nuo kitų žmonių ar savo „rėmų“.

Ir žmonės vis nenustoja klausinėti (nes galiausiai įsidrąsini sakyti, kad lankaisi pas psichologą konsultacijose) – na kaip, ar padeda? Kaip tai atrodo? Tarsi tai būtų kažkokia piliulė: suvartoji kursą pagulėdamas ant kušetės, ir viskas staiga pasikeičia. Bet juk kartais tereikia, kad tave išklausytų ir išgirstų.

Po beveik dviejų metų supratau, kad kiekvienam iš mūsų reiktų apsilankyti pas psichologą konsultacijoje. Ne todėl, kad visi esame „išprotėję“, o tiesiog tam, kad šiek tiek labiau save pažintume, išsakytume žodžius ir jausmus, kuriuos laikome, nes manome, kad jų negalime reikšti garsiai. Tikiu, kad tuomet ne tik save, bet ir kitus suprasti bus šiek tiek lengviau.

Greta, 23 m.

Kai pirmą kartą ėjau į terapiją, nežinojau labai daug ko. Nežinojau, kas tiksliai man yra, nežinojau, ar manimi patikės, kai pasakysiu, kad man blogai, nežinojau, kad sergu depresija. Tiesą pasakius, net nežinojau, kad taip prasidės terapija – ėjau vien tam, kad gaučiau akademines atostogas.

Nuėjus pirmą kartą, nukrito ir pirmas akmuo nuo krūtinės. Pajutau, kad dabar jau bus geriau, kažkas man padės.

Ir tų akmenų krito kuo toliau, tuo daugiau. Vieni trupėjo po truputį, išmokstant dirbti su savimi, verkiant ir daug mąstant; kiti nukrito staiga, pavyzdžiui, iš psichologės išgirdus tokius paprastus žodžius kaip: „O gal tu pakeisk studijas?“. O su kai kuriais akmenimis aš išmokau gyventi, sutarti, supratau, jog jie nėra tokie sunkūs, kaip atrodė.

Terapija buvo tai, ko aš tikėjausi, ir tai, ko nesitikėjau tuo pačiu metu. Žinoma, tikėjausi klausimų, tikėjausi tam tikrų pratimų ir patarimų. Ko aš nesitikėjau, tai kad dėl viso to aš tiek verksiu. Verkdavau beveik kiekvieną konsultaciją, kartais verkdavau ir po jų. Nors tuo metu tai buvo sunku, dabar aš suprantu, kad kai kuriuos dalykus man tiesiog reikėjo išverkti tam, kad palengvėtų.

Tikrai nesakau, jog terapija yra lengvas dalykas. Tai be galo sunkus, skaudus reikalas. Bet tai juk yra gydymas. Turi truputį daugiau paskaudėti tam, kad vėliau nebeskaudėtų.

Niekada negalvojau, kad „paprasti pokalbiai“ gali šitaip padėti, labiau nei vaistai. Ir gali net nesijausti, jog padeda. Tik po kurio laiko supranti, jog tam tikri dalykai tavęs nebeskaudina, nebekelia nerimo. Išmoksti ir pats apsvarstyti tuos pokalbius, apsvarstyti tam tikras situacijas, apie kurias norėtum pasikalbėti, paklausti.

Taip pat niekad nesitikėjau, kad galėsiu ir kažkam šitiek daug išsipasakoti. Visų pirma, nesitikėjau, kad kas nors tiek manęs klausys. Antra, netikėjau ir savim, kad galėsiu tiek daug atskleisti kitam žmogui. Iš pradžių keista, nedrąsu. O vėliau nusiteiki, kad čia panašiai, kaip ir su fizinių ligų daktarais: labai nesinori to užpakalio rodyti, bet reikia. Galų gale, matyt tuo ir skiriasi pokalbiai su psichologe nuo pokalbio su draugu: tu gali savęs ir informacijos nefiltruoti, negalvoti, kad „va, ką apie mane dabar pagalvos“.

Žinoma, bėgant laikui pripranti prie žmogaus, jau tada ir atsisveikinti gaila, pasiilgsti ir tų pokalbių. Bet tu jau būni išmokęs pasikalbėti su savimi, paanalizuoti savo jausmus ir veiksmus, kartais net praverčia įsivaizduoti terapijos seansą. Turbūt vienas tų kartų, kai verkiau labiausiai, buvo paskutinis mano seansas. Bet tai buvo tam tikras mišinys atsisveikinimo, supratimo, jog viskas bus gerai ir džiaugsmo, kad pagaliau pabaigei ir gali laikyti save sveiku žmogumi. Mano atveju tai buvo toks palengvėjimas, jog po terapijos užbaigimo aš sukviečiau draugus į teminį vakarėlį.

Kaip ir pirmą kartą atėjus į terapiją, taip ir dabar, aš vis dar daug ko nežinau. Nežinau, kaip viskas klostysis toliau, nežinau, ar aš niekada nebesusirgsiu depresija, nežinau, kaip keisis mano veiksmai ir jausmai. Bent jau žinau, kad aš pati nebebijosiu kreiptis pagalbos, kad labiau atkreipsiu dėmesį į tuos, kurie vis dėlto nedrįsta. Žinau, jog iki gyvenimo galo aš visiems rekomenduosiu apsilankyti pas psichologą, jei jie jaučia bent menkiausią poreikį. Net jeigu niekuo nesergi. Kartais tiesiog reikia kažkam išsakyti viską, kas dedasi tavo galvoje tam, kad tau pasakytų – tu esi normalus, tau viskas gerai, tu susitvarkysi.

Kristina, 24 m.

Niekuomet nesitikėjau, kad man taip gali nutikti, ir turbūt nemaža žmonių, kurie to nesitiki. Mane prieš daugiau nei keturis metus pradėjo kankinti nerimas, nepagrįstos baimės, kartais užklupdavo panika, nesugebėdavau būti viena. Nusprendžiau, kad pati susitvarkyt nesugebėsiu, todėl kreipiausi pagalbos, man diagnozavo depresiją su nerimo sutrikimu. Be medikamentų, lankiau ir psichoterapiją. Turėjau kelis metus „kalnelių“, kai pasijutusi geriau nutraukdavau terapiją, nes “juk man jau gerai”, bet vis „atkrisdavau“. 2016 m. vasarą patyriau rimčiausią „atkritimą“ ir nuo to laiko pasižadėjau sau laikytis rekomendacijų. Taip darau iki dabar, jau antri metai kaip jaučiuosi labai gerai, bet giluminius dalykus vis dar gliaudom su psichoterapeute.

Galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime, terapijos metu išmokau žiūrėti į dalykus racionaliau, racionaliau vertinu ir kylančias problemas ir turiu stabilią emocinę būseną. Iš tiesų jaučiuosi labai dėkinga visiems žmonėms, kurie iki šiol dalyvavo mano kelionėje, kurioje žymiai geriau pažinau save, atsikračiau nepagrįstų baimių ir vietoj baimės gyventi laukiu naujų gyvenimo iššūkių. Laukiu, ką gyvenimas man atneš, ir džiaugiuosi dabartimi.

Puikiai suprantu, jog tai, kas įvyko man, gali nutikti bet kam, terapijos eigoje supratau, kad savo patirties nesigėdiju. Atvirkščiai, manau, kad emocinė būklė yra tai, apie ką reikia kalbėti, nereikia gėdytis ir bijoti, todėl nebijau dalintis savo patirtimi, nes pasidalinusi ja galbūt suteiksiu kam nors kibirkštėlę tikėjimo, kad gyvenimas gali pasitaisyti. Pati buvau situacijoje, kai galvojau, ar nuo šiol mano gyvenimas ir bus toks blogas, pilnas baimės ir nerimo, tačiau dabar sunkiai prisimenu tą būseną, suvokiu tik, jog tai vyko, buvo baisu, tačiau noras ir pastangos atneša labai rimtus pokyčius. Svarbiausia – noras padėti sau pačiam, žinoma, svarbu ir palaikymas iš aplinkos, tačiau sau padėti galite tik jūs patys. Pradžioje gali reikėti atramos ir pagalbos iš šalies, kurios galima surasti (artimieji, draugai, psichoterapinės grupės, psichologai, „Jaunimo linija“, Krizių įveikimo centras ir t.t.) ir su pagalba ilgainiui pradėsite statyti savas atramas, kurios yra itin svarbios.

Man darbas su psichologu atnešė daug teigiamos pažangos, nes pokalbis su psichologu, kuomet atrandamas pasitikėjimas, gali būti itin atviras. Su psichologe galiu kalbėti apie dalykus, kurių negalėčiau aptarti su artimaisiais ar draugais (kartais galbūt bijau įžeisti ar išgąsdinti, nuliūdinti ir t.t.), galiu būti atvira ir to nebijoti. Žinoma, tas pasitikėjimas atsirado ne iš karto, tam reikėjo darbo ir laiko. Svarbiausia atrasti psichologą, su kuriuo bendrauti jums patinka, nebijoti išbandyti skiringus specialistus, nes, kaip ir pacientų yra labai įvairių, taip ir skirtingų psichologų apstu.

Linkiu išdrįsti, atrasti jėgų ir nebijoti, nes apsisprendus ieškoti pagalbos ir dedant pastangas laukia geri pokyčiai. Žinau, kad gali būti geriau, nes pati tai perėjau ne vieną kartą. Sėkmės!