fbpx

Atsiliepimai

G., moteris, 30 m.

Nuostabi specialistė, išmananti savo darbą. Jaučianti ir suprantanti žmogų, mokanti išskaityti tai, kas yra užslėpta žmogaus pasąmonėje… Mokanti pasakyti ne tai, ką norima girdėti, o tai, kas yra tiesa. Paprastai žmogui, turinčiam daug vidinių baimių, įvairiausių priklausomybių, labai lengva įtikėti tuo, kas apie jį sakoma iš negatyvios pusės, ir kartu tam pačiam traumuotam žmogui labai sunku rasti autoritetą, kuriuo tu galėtum patikėti ir pasitikėti, kai jis įžvelgia tavyje ir teigiamus dalykus… Romualda savo žiniomis ir labai vaizdžiais pavyzdžiais bei įtaigos dovana sugeba žmoguje nuraminti jo susikurtas baimes, moko su jomis susigyventi ir grąžina žmogų į kelią, tačiau kryptis ir judėjimą renkiesi pats. Visiems rekomenduoju šią psichologę. Ji – lyg kelio ženklų vadovėlis, kurį atsivertęs visada rasi nuorodas, o kur ir kaip važiuoti – renkiesi pats.

M., vyras, 35 m.

Terapiją pasirinkau bandydamas atrasti gyvenimo pusiausvyrą. Man buvo sunkus laikas po serijos išsiskyrimų. Norėjau suprasti, kodėl negaliu palaikyti pilnaverčių santykių.

Tikėjausi iš tikro labai daug. Galvojau, kad tai galima išsiaiškinti ir „sutaisyti“, kaip automobiliui padangas pakeisti. Tačiau supratau, kad tai yra procesas, kuris nėra toks paprastas. Tai ilgiau trunkantis procesas. Galėčiau jį suskirstyti ir į kelias stadijas: 1) kai emociškai stabilizuoja, 2) kai pradedama ieškoti priežasčių, 3) kai pradedi savarankiškai tas priežastis įžvelgti, pastebėti ir jei aplinkybės leidžia – jas šalinti, o jeigu ne, tai bent jau supranti kas ir kodėl taip vyksta.

Supratau, kad šis procesas dalinai ugdomasis. Jo metu pats tobulėji emociškai, pradedi suvokti ir įžvelgti tai, ko anksčiau nepastebėjai, pradedi į viską žiūrėti kitomis akimis. Sakyčiau, baigi tikrąją gyvenimo mokyklą. Ir susitvarkai ne tik tą problemą, dėl kurios kreipeisi, bet ir įgyji žinių ir gabumų spręsti ateityje iškilsiančias.

Pradėdamas lankytis pas psichologą bijojau, kad man bandys piršti savo nuomonę ir paversti kažkokiu statistiniu žmogum. Tačiau anaiptol, visa pagalba buvo kaip „gyvenimo“ moderatoriaus, kaip žmogaus, kuris padeda atrasti save ir nebijoti būti savimi.

Baigiau lankytis terapijos užsiėmimuose maždaug prieš metus. Ir jau daugiau nei pusantrų metų turiu nuostabų gyvenimą. Turiu šeimą, puikų darbą, gyvenimo būdą, žodžiu esu tuo ir ten kuo gyvenime ir norėjau būti. Terapija buvo vienas naudingiausių užsiėmimų mano gyvenime.

Mano nuomone, psichologo konsultaciją gali bandyti keisti į pokalbį su draugu. Turėti draugą, galėti bendrauti, ir išsikalbėti yra labai svarbu. Tačiau draugas nesistengs ir jam tiesiog nepavyks bendrauti lyg „iš naujo“, be išankstinių nuostatų. Dėl to psichologo konsultacija ir tampa žymiai pranašesnė. Jis be išankstinio nusistatymo ar vertinimo priima kiekvieną klientą ir gali objektyviai bei profesionaliai reflektuoti, paaiškinti kilusios problemos priežastis. Jis kaip detektyvas išsiaiškina ir išaiskina viską. Ir tai daro remdamasis įgytomis žiniomis, mokslu, tyrimais bei faktais.

Neapsisprendžiantiems patarčiau žengti šį žingsnį, ir kuo greičiau, nes gyvenimas yra tik vienas, ir jis nelaukia. Galų gale tai būtų bene lengviausias gyvenime žingsnis, kuris iš tikro galėtų padaryti įtaką naujo gyvenimo link.

A., moteris, 28 m.

Visada šiek tiek tyliai smerkdavau kitus, kaip čia taip reikia terapijos, kaip gi galima nesusitvarkyti pačiam. Reikia būti stipriu, atlaikyti viską, nesiskųsti. Bet juk galima. Ir atėjau iki to momento pati, po vieno siaubingiausio įvykio gyvenime. Ir nebegalėjau susitvarkyti su savimi, suprasti, kur aš ir kaip, ir pabėgti į vėl „normalų“ kelią. Nebeturėjau jėgų apsimetinėti, kad esu stipri ir niekas negali įskaudinti. Buvau nelaiminga, įskaudinta ir sutrikusi, nuolatos.

Apie ką čia kalbėsime kas savaitę su psichologu, juk nieko gyvenime nevyksta? Bet kaip buvo netikėta atrasti, kad net jei gyveni pagal schemą „darbas-namai“, dalykai įvyksta ir tave paveikia tau to nesuprantant. Galiausiai taip įpranti kartą per savaitę nueiti ir pakalbėti apie tai, kas tau rūpi, ir būti išklausytas. Nuoširdžiai, nepertraukinėjant. Tai lyg ritualas, kuris ramina. Draugai, šeima – norisi sakyti, kad jie visada čia, bet jeigu ir taip, jie turi išankstinių nuomonių apie tai, koks turėtum būti, ką turėtum daryti ar mąstyti. Ne iš piktos valios, bet tiesiog taip yra įprasta. Norim mes to ar ne, bet sudedam į kitus žmones savo lūkesčius. O čia pasakojiesi žmogui, kuris visiškai nesusijęs su tavim, tavo situacija ar aplinka. Atgal gauni nešališką nuomonę, galbūt netgi tai, ką pats pagalvotum, jeigu taip pat būtum laisvas nuo kitų žmonių ar savo „rėmų“.

Ir žmonės vis nenustoja klausinėti (nes galiausiai įsidrąsini sakyti, kad lankaisi pas psichologą konsultacijose) – na kaip, ar padeda? Kaip tai atrodo? Tarsi tai būtų kažkokia piliulė: suvartoji kursą pagulėdamas ant kušetės, ir viskas staiga pasikeičia. Bet juk kartais tereikia, kad tave išklausytų ir išgirstų.

Po beveik dviejų metų supratau, kad kiekvienam iš mūsų reiktų apsilankyti pas psichologą konsultacijoje. Ne todėl, kad visi esame „išprotėję“, o tiesiog tam, kad šiek tiek labiau save pažintume, išsakytume žodžius ir jausmus, kuriuos laikome, nes manome, kad jų negalime reikšti garsiai. Tikiu, kad tuomet ne tik save, bet ir kitus suprasti bus šiek tiek lengviau.

Greta, 23 m.

Kai pirmą kartą ėjau į terapiją, nežinojau labai daug ko. Nežinojau, kas tiksliai man yra, nežinojau, ar manimi patikės, kai pasakysiu, kad man blogai, nežinojau, kad sergu depresija. Tiesą pasakius, net nežinojau, kad taip prasidės terapija – ėjau vien tam, kad gaučiau akademines atostogas.

Nuėjus pirmą kartą, nukrito ir pirmas akmuo nuo krūtinės. Pajutau, kad dabar jau bus geriau, kažkas man padės.

Ir tų akmenų krito kuo toliau, tuo daugiau. Vieni trupėjo po truputį, išmokstant dirbti su savimi, verkiant ir daug mąstant; kiti nukrito staiga, pavyzdžiui, iš psichologės išgirdus tokius paprastus žodžius kaip: „O gal tu pakeisk studijas?“. O su kai kuriais akmenimis aš išmokau gyventi, sutarti, supratau, jog jie nėra tokie sunkūs, kaip atrodė.

Terapija buvo tai, ko aš tikėjausi, ir tai, ko nesitikėjau tuo pačiu metu. Žinoma, tikėjausi klausimų, tikėjausi tam tikrų pratimų ir patarimų. Ko aš nesitikėjau, tai kad dėl viso to aš tiek verksiu. Verkdavau beveik kiekvieną konsultaciją, kartais verkdavau ir po jų. Nors tuo metu tai buvo sunku, dabar aš suprantu, kad kai kuriuos dalykus man tiesiog reikėjo išverkti tam, kad palengvėtų.

Tikrai nesakau, jog terapija yra lengvas dalykas. Tai be galo sunkus, skaudus reikalas. Bet tai juk yra gydymas. Turi truputį daugiau paskaudėti tam, kad vėliau nebeskaudėtų.

Niekada negalvojau, kad „paprasti pokalbiai“ gali šitaip padėti, labiau nei vaistai. Ir gali net nesijausti, jog padeda. Tik po kurio laiko supranti, jog tam tikri dalykai tavęs nebeskaudina, nebekelia nerimo. Išmoksti ir pats apsvarstyti tuos pokalbius, apsvarstyti tam tikras situacijas, apie kurias norėtum pasikalbėti, paklausti.

Taip pat niekad nesitikėjau, kad galėsiu ir kažkam šitiek daug išsipasakoti. Visų pirma, nesitikėjau, kad kas nors tiek manęs klausys. Antra, netikėjau ir savim, kad galėsiu tiek daug atskleisti kitam žmogui. Iš pradžių keista, nedrąsu. O vėliau nusiteiki, kad čia panašiai, kaip ir su fizinių ligų daktarais: labai nesinori to užpakalio rodyti, bet reikia. Galų gale, matyt tuo ir skiriasi pokalbiai su psichologe nuo pokalbio su draugu: tu gali savęs ir informacijos nefiltruoti, negalvoti, kad „va, ką apie mane dabar pagalvos“.

Žinoma, bėgant laikui pripranti prie žmogaus, jau tada ir atsisveikinti gaila, pasiilgsti ir tų pokalbių. Bet tu jau būni išmokęs pasikalbėti su savimi, paanalizuoti savo jausmus ir veiksmus, kartais net praverčia įsivaizduoti terapijos seansą. Turbūt vienas tų kartų, kai verkiau labiausiai, buvo paskutinis mano seansas. Bet tai buvo tam tikras mišinys atsisveikinimo, supratimo, jog viskas bus gerai ir džiaugsmo, kad pagaliau pabaigei ir gali laikyti save sveiku žmogumi. Mano atveju tai buvo toks palengvėjimas, jog po terapijos užbaigimo aš sukviečiau draugus į teminį vakarėlį.

Kaip ir pirmą kartą atėjus į terapiją, taip ir dabar, aš vis dar daug ko nežinau. Nežinau, kaip viskas klostysis toliau, nežinau, ar aš niekada nebesusirgsiu depresija, nežinau, kaip keisis mano veiksmai ir jausmai. Bent jau žinau, kad aš pati nebebijosiu kreiptis pagalbos, kad labiau atkreipsiu dėmesį į tuos, kurie vis dėlto nedrįsta. Žinau, jog iki gyvenimo galo aš visiems rekomenduosiu apsilankyti pas psichologą, jei jie jaučia bent menkiausią poreikį. Net jeigu niekuo nesergi. Kartais tiesiog reikia kažkam išsakyti viską, kas dedasi tavo galvoje tam, kad tau pasakytų – tu esi normalus, tau viskas gerai, tu susitvarkysi.

Kristina, 24 m.

Niekuomet nesitikėjau, kad man taip gali nutikti, ir turbūt nemaža žmonių, kurie to nesitiki. Mane prieš daugiau nei keturis metus pradėjo kankinti nerimas, nepagrįstos baimės, kartais užklupdavo panika, nesugebėdavau būti viena. Nusprendžiau, kad pati susitvarkyt nesugebėsiu, todėl kreipiausi pagalbos, man diagnozavo depresiją su nerimo sutrikimu. Be medikamentų, lankiau ir psichoterapiją. Turėjau kelis metus „kalnelių“, kai pasijutusi geriau nutraukdavau terapiją, nes “juk man jau gerai”, bet vis „atkrisdavau“. 2016 m. vasarą patyriau rimčiausią „atkritimą“ ir nuo to laiko pasižadėjau sau laikytis rekomendacijų. Taip darau iki dabar, jau antri metai kaip jaučiuosi labai gerai, bet giluminius dalykus vis dar gliaudom su psichoterapeute.

Galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime, terapijos metu išmokau žiūrėti į dalykus racionaliau, racionaliau vertinu ir kylančias problemas ir turiu stabilią emocinę būseną. Iš tiesų jaučiuosi labai dėkinga visiems žmonėms, kurie iki šiol dalyvavo mano kelionėje, kurioje žymiai geriau pažinau save, atsikračiau nepagrįstų baimių ir vietoj baimės gyventi laukiu naujų gyvenimo iššūkių. Laukiu, ką gyvenimas man atneš, ir džiaugiuosi dabartimi.

Puikiai suprantu, jog tai, kas įvyko man, gali nutikti bet kam, terapijos eigoje supratau, kad savo patirties nesigėdiju. Atvirkščiai, manau, kad emocinė būklė yra tai, apie ką reikia kalbėti, nereikia gėdytis ir bijoti, todėl nebijau dalintis savo patirtimi, nes pasidalinusi ja galbūt suteiksiu kam nors kibirkštėlę tikėjimo, kad gyvenimas gali pasitaisyti. Pati buvau situacijoje, kai galvojau, ar nuo šiol mano gyvenimas ir bus toks blogas, pilnas baimės ir nerimo, tačiau dabar sunkiai prisimenu tą būseną, suvokiu tik, jog tai vyko, buvo baisu, tačiau noras ir pastangos atneša labai rimtus pokyčius. Svarbiausia – noras padėti sau pačiam, žinoma, svarbu ir palaikymas iš aplinkos, tačiau sau padėti galite tik jūs patys. Pradžioje gali reikėti atramos ir pagalbos iš šalies, kurios galima surasti (artimieji, draugai, psichoterapinės grupės, psichologai, „Jaunimo linija“, Krizių įveikimo centras ir t.t.) ir su pagalba ilgainiui pradėsite statyti savas atramas, kurios yra itin svarbios.

Man darbas su psichologu atnešė daug teigiamos pažangos, nes pokalbis su psichologu, kuomet atrandamas pasitikėjimas, gali būti itin atviras. Su psichologe galiu kalbėti apie dalykus, kurių negalėčiau aptarti su artimaisiais ar draugais (kartais galbūt bijau įžeisti ar išgąsdinti, nuliūdinti ir t.t.), galiu būti atvira ir to nebijoti. Žinoma, tas pasitikėjimas atsirado ne iš karto, tam reikėjo darbo ir laiko. Svarbiausia atrasti psichologą, su kuriuo bendrauti jums patinka, nebijoti išbandyti skiringus specialistus, nes, kaip ir pacientų yra labai įvairių, taip ir skirtingų psichologų apstu.

Linkiu išdrįsti, atrasti jėgų ir nebijoti, nes apsisprendus ieškoti pagalbos ir dedant pastangas laukia geri pokyčiai. Žinau, kad gali būti geriau, nes pati tai perėjau ne vieną kartą. Sėkmės!

SUSISIEKIME

KABINETAS

Konstitucijos pr. 12
Vilnius

DARBO LAIKAS

I-V: 10:00 – 20:00
VI-VII: sutartinis