Prisimenu ankstesnį vaikiną ir galvoju: ar teisingai pasirinkau?

Prisimenu ankstesnį vaikiną ir galvoju: ar teisingai pasirinkau?

Du metus draugauju su vaikinu. Viskas kaip ir gerai, esam labai atviri vienas kitam, jis mano geriausias draugas, myliu jį, o jis mane. Žinoma, būna ir pykčių, tačiau dažnai kalbamės, bandom suprasti vienas kitą. Mūsų santykius netgi pavadinčiau šiek tiek racionaliais.

Prieš susipažįstant su savo dabartiniu vaikinu, vaikščiodavau į pasimatymus. Dar nebuvau turėjus vaikino. Susipažinau su vienu, kuris iš karto man labai patiko. Pirmąkart jaučiau tą nuostabų skraidymo jausmą, viskas buvo taip neįprasta, ryšku. Jis buvo labai įdomus, pirmą kartą jaučiau, kad manim nuoširdžiai žavisi, norėjau būti su juo visada, tačiau jis buvo labai nepastovus. Jis vis keitė savo nuomonę: vieną dieną sakė, kad mes galėtume būti kartu, kitą – kad jis nemoka mylėti ir pan. Jis iš karto įspėjo, kad nenori dar įsipareigoti. Mes juo bendravom keletą mėnesių, susitikdami savaitgaliais. Jis man labai patiko savo vidine laisve, kitokiu požiūriu, tačiau būdavau gana susikausčiusi prie jo, norėjau sudaryt kažkokį geresnį įspūdį. Be to, žinojau, kad jis vaikšto į pasimatymus su kitom, tarsi negalėjau visiškai atsiverti, nes nepasitikėjau. Buvo laikas, kai jis mėnesiui išvažiavo į kelionę. Man visiškai nerašė. Per tą laiką aš netikėtai susipažinau su dabartiniu savo vaikinu. Mes pradėjom bendrauti taip, lyg būtume seniausi pažįstami nuo pirmo susitikimo. Ir aš jam tikrai patikau. Jis man irgi, bet to skraidymo nebebuvo. Žinoma, papasakojau jam apie aną vaikiną, jis manęs nespaudė rinktis, tačiau aš jaučiausi labai blogai. Lyg vienu metu būčiau su dviem.

Tada aš priėmiau sprendimą ir sutikau draugauti su dabartiniu vaikinu. Tačiau su anuo mūsų paskutinis susitikimas buvo labai keistas. Aš jam papasakojau apie situaciją, pasakiau, kad man patinkat abu, o jis tiesiog tylėjo. Net kai atsisveikinom – tylėjo.

Taigi, problema tame, kad jau du metus draugaudama su savo vaikinu, vis prisimenu aną ir galvoju: ar teisingai pasirinkau? Vis kirba tas klausimas, galbūt padariau klaidą? Aš apskritai esu labai abejojanti savimi, savo sprendimais, matyt, tai irgi prisideda prie šių apmąstymų. Kartais atrodo, kad tiesiog pasirinkau „saugesnį“ variantą, pasirinkau užtikrintumą, vietoj nežinomybės. O gal visgi reikėjo rizikuot? Ką daryti su tais kylančiais klausimais ir pasimatymų prisiminimais? O galbūt aš tik idealizuoju praeitį, tuos pirmus jausmus ir pasimatymus? Beje, man 22-eji.

Ačiū.
Adelė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Romualda Rimašiūtė-Knabikienė

Sveika, Adele,

Įsimylėjus galvoti racionaliai yra sudėtinga. O skaitant tavo laišką panašu, kad santykį turi ne tik su dabartiniu vaikinu, tačiau ir su tuo kitu, prieš dvejus metus. Santykis su pirmuoju, pavadinkime jį Luku, panašus į gaivališką nuotykį: Lukas paslaptingas, laikosi atstumo, atrodo jautrus, įspėja, kad santykių nenori, bet tuo pačiu skiria savo laisvalaikį tau, vieną dieną jis toks, o kitą – kitoks. Spėju, kad su Luku nebuvo nuobodu ir ta įtampa vidinė sėkmingai skatino adrenalino gamybą bei dopamino, kas kūrė tam tikrą įvaizdį apie tai, kad jausmas Lukui „tikresnis“ (stipresnis, emocingesnis, išraiškingesnis) nei tam kitam vaikinui, pavadinkime jį Tadu. Santykis su Tadu kaip suprantu „racionalesnis“, tačiau kartu jame daug atvirumo, nuoširdumo, pykčių, kurie išsprendžiami. Bet žinai, pati rašai, kad nuo pirmų akimirkų su ju, Tadu, pajutai bendrystę. O argi tai nėra santykių pagrindas? Dėl ko renkamės būti poroje: dėl eocijų šuolių ar dėl saugumo? Kiekvienas atsakys savaip, tačiau tu pati geriausiai žinai, ko nori iš santykių. Manau, kad tu gali geriausiai pasirinkti: jeigu tave kviečia vidus susitikti su Luku, būk atvira sau ir susitik. Tik paklausk savęs, o ko tu ieškai. Koks tavo tikslas? Kas ten per rizika? O kokie tie jausmai, kuriuos tu jauti ir ar tai jausmai, ar prisiminimai, kurie tikrai buvo? O gal tai tik vaizduotės vaisius, kas būtų jeigu būtų?

Taigi turi tris rekomendacijas. Pirma – siūlau E. Fromm „Meilės menas“ knygą. Antra – filmas „He‘s not just into you“. Trečia – po šių „intervencijų“ dar sykį perskaityk klausimus mano ir pabandyk atsakyti. Atvira turi būti pirmiausia prieš save pačią. Tada atvirumas ateis į santykius su Tadu irgi, nes nors rašai, kad labai atviri esat vienas kitam, tačiau panašu, kad jis du metus turi šešėlį apie kurį nenunuokia. Ir būt nesmagu, jeigu jis taptų drambliu kambaryje, apie kurį nešnekama.

Sėkmės tau! Laimės ir tikros meilės.

Publikuota psichika.eu

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.